Metų pradžioje JAV įvykdyta karinė operacija, per kurią buvo sulaikytas Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro, tapo dar vienu reikšmingu geopolitiniu sukrėtimu. Vis dėlto naftos rinka į šį įvykį sureagavo netikėtai ramiai – kainos ne smuko, o netgi šiek tiek pakilo. Tai leidžia daryti išvadą, kad tikrasis Venesuelos įvykių poveikis naftos rinkai pasireikš ne per momentines reakcijas, o per ilgalaikius struktūrinius pokyčius.
Venesuela turi didžiausias pasaulyje oficialiai patvirtintas naftos atsargas – apie 303 mlrd. barelių, todėl formaliai yra svarbus žaidėjas pasaulinėje naftos rinkoje. Vis dėlto finansų rinkų reakcija primena, kad vien atsargų dydžio nepakanka. Pasikeitus valdžiai, buvo tikėtasi naftos kainų kritimo – esą panaikinus sankcijas Venesuelos nafta greitai užtvindys rinką. Tačiau realybė buvo priešinga: pirmadienio pabaigoje naftos kaina pakilo beveik 1 proc., tarsi rinka sąmoningai ignoruotų politinius įvykius.
Tam yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, įvertinus infliaciją, pasaulinė naftos kaina šiuo metu yra žemiausia per beveik 20 metų – pasiūla išlieka perteklinė, todėl tolesnio kainų kritimo erdvė yra ribota, labiau tikėtinas yra naftos kainos augimas.
Antra, nors Venesuela disponuoja milžiniškomis naftos atsargomis, šalies naftos infrastruktūra yra pasenusi ir reikalauja reikšmingų investicijų. Net ir į rinką įžengus JAV bendrovėms, Venesuelos nafta pasaulines rinkas pasieks tik po kelerių metų, kai bus atnaujinta infrastruktūra, todėl artimiausiu metu pasaulinės naftos rinkos padėtis iš esmės nesikeis.
Tuo metu Lietuvoje degalų kainos artimiausiu metu išliks žemos dėl pigios naftos pasaulinėse rinkose. Vis dėlto, naftos kaina, panašu, jau pasiekė savo dugną, tad šiemet, augant pasaulinių naftos kainų rizikai, vidutinė degalų kaina Lietuvoje, tikėtina, bus didesnė nei 2025 m.
Kaip dažnai nutinka geopolitikoje, Venesuelos įvykiai vieniems bus naudingi, kitiems – nuostolingi. Didžiausią naudą šiuo atveju gaus JAV. Venesueloje išgaunama nafta yra tiršta, todėl jos perdirbimas reikalauja specifinių technologijų, kuriomis puikiai disponuoja Meksikos įlankoje veikiančios JAV naftos perdirbimo gamyklos. Neatsitiktinai tiršta nafta sudaro apie 60 proc. viso JAV naftos importo.
Nors tiršta naftos rinkoje yra parduodama už kiek mažesnę kainą nei perdirbimui draugiška skysta nafta, išvystyta JAV perdirbimo infrastruktūra leidžia generuoti didesnes pelno maržas gaminant dyzeliną ir aviacinį kurą – jiems pagrinde ir naudojama tiršta nafta. Todėl priėjimas prie didelių Venesuelos tirštos naftos atsargų JAV suteiktų galimybę ne tik efektyviau valdyti degalų kainas vidaus rinkoje, bet ir įgyti konkurencinį pranašumą tam tikrų degalų produktų eksporto rinkose.
Tuo metu didžiausi pralaimėtojai greičiausiai bus Kinija ir Rusija. Venesuela yra svarbi tirštos naftos žaliavos tiekėja Kinijos naftos perdirbimo įmonėms, todėl tolesnės šių srautų perspektyvos vis labiau priklausys nuo Pekino santykių su JAV administracija.
Spaudimą pajus ir Rusija – ilgainiui JAV darys didesnį konkurencinį spaudimą įvairiose energijos išteklių eksporto rinkose, ypač dyzelino ir aviacinio kuro segmentuose.
Euro zona ir Lietuva reikšmingo tiesioginio poveikio, tikėtina, nepatirs. Mūsų regione galutines degalų kainas daugiausia lemia pasaulinės naftos kainos, kurios gali išlikti santykinai žemos, jei JAV naftos bendrovės investuos ir palaipsniui atgaivins Venesuelos naftos infrastruktūrą.